Knygoje apie daugelį problemiškų dalykų – meilę, santuoką, neištikimybę, seksą, vaikus, baimę ir nuovargį, grožį, priklausomybes, vienatvę, mirtį ir gyvenimo prasmę – svarstoma atvirai ir paprastai, kartais ironiškai ir linksmai, dažnai netikėtai ar netgi provokuojamai. Kiekvienas jūsų šioje knygoje ras atsakymą bent į vieną klausimą, bent viename epizode atpažins save ar turės progą susitikti su savo šešėliu – tamsiąja, slėpiningąja prigimties puse.
Knygoje vyksta savotiškas dialogas ne tik tarp autorių, kurie papildo vienas kitą ar diskutuoja, bet ir su skaitytojais. Šie tekstai gali paguosti, sugluminti, pakeisti įprastą požiūrį, o svarbiausia – tarsi išlaisvinti mintis ir paskatinti „priimti iš visų pusių mus užliejantį gyvenimą“.
Ką daryti su šešėliu? Ar būna žmonių be šešėlių? Vienas iš mano patikrintų būdų – leisti savo mylimajam pažinti tikrąjį save. Iki gelmių. Su šešėliu. Su tamsiąja mėnulio puse. Leisti pažinti savo vidinius potvynius ir atoslūgius. Sugebantį, o kartais nesugebantį mylėti. Sužeistą, o kartais, galbūt, sveikstantį. O gal tavyje lyg veidrodyje mylimasis atpažins save. Savo skausmą, baimę, savo netektis, išdavystes ir viltis. Leiskime ir sau pažinti mylimąjį.
Visais įmanomais pavidalais. Pažinti jo šviesą ir sutemas, jo nesėkmę ir džiaugsmą. Bet tik tiek, kiek jis leis mums jį pažinti. Galbūt mes tapsime artimi – iš tiesų artimi, ir mums nebereikės šypsotis, kad užsitarnautume meilę. Gal mūsų širdys iš tiesų uždainuos. Tikrą dainą, iš gelmių, ir ji suvirpins mūsų širdis.
