Knyga „Jogailos akmuo Lenkija” – bandymas suprasti lenkus ir Lenkiją, su kuria Lietuvą sieja ilga, iš pradžių šlovinga, paskui tragiška, o XX a. ir labai sudėtinga tarpusavio santykių istorija – atsirado po daugybės žurnalistinių kelionių į Lenkiją, darbinių susitikimų ir neįpareigojančių pokalbių su lenkų intelektualais, politikais, dvasininkais ir verslininkais.
Tačiau tai nėra knyga tik apie aukštuosius politikos ir istorijos klausimus.
Lenkų virtuvė – ką lenkai valgo, geria ir kas daugiau pakelia – lenkai ar lietuviai?
Kuo ypatingas lenkų humoras – iš ko lenkai juokiasi ir kas yra tabu?
Kokį drabužį rasite kiekvienos lenkės spintoje?
Ar lenkė puošeiva labiau primena vokietę ar lietuvę?
Kada Lenkijoje nugalės feminizmas?
Visa tai ir daugybė kitų dalykų – be išankstinio nusistatymo.
„Tai ne kelionių vadovas po Lenkiją. Nenuves ši knyga nei į Vavelį, nei į Krokuvos Kazimiero kvartalą, Zamoščę, Belovežo girią. Nors Marienburgas ar Rynas – šioje pilyje kryžiuočiai buvo įkurdinę Vytautą su kunigaikštiene Ona – ir daug kitų neabejotinai aplankytinų Lenkijos vietovių šmėkštelės ir čia. Kalbantis su Lechu Wałęsa ar jo žmona Danuta, kino režisieriumi Krzysztofu Zanussi ir aktoriumi Andrzejumi Sewerynu, Lietuvos kunigaikščiu Konstantu Radziwiłłu ir paprastu Vroclavo kepėju Stanisławu Kibalo ar legendine „Solidarumo” tramvajininke Henia, sustabdžiusia komunizmo tramvajų Gdanske: „Viskas, tramvajus daugiau nevažiuos, streikas.”
Kas yra lenko siela? Tik iš XIX a. per literatūrą ateinanti sąvoka ar kažkas tokio, ką ir dabar dar turi lenkai? Apie lenkus nuomonę turi kiekvienas lietuvis. Bet ar žinome, kas iš tikrųjų yra lenkas, kurių kariuomenė, kaip ir prieš kelis šimtmečius LDK užpuolus maskoliams, pirmoji turi ateiti į pagalbą Lietuvai kaip nato kariuomenė? Ką turėtume žinoti apie Lenkiją, kad geriau suprastume svarbiausią savo kaimynę? Ar bent apytikriai nutuokiame, kokia lenkui svarbi yra Lietuva, iš kurios, kai pagalvoji, kilo viskas, kas Lenkijoje buvo tvirta ir vaisinga – Jogailaičių dinastija, Adamo Mickiewicziaus poezija, pilietinė Tadeuszo Kosciuszkos intuicija.
Kas lenkams yra Lenkijos didvyriai? Ar gali didelio miesto vadovas būti svajotojas? Ką už Lazdijų ir Šeštokų į pietus ir vakarus gyvenantiems žmonėms reiškia kilmė ir šlovė? Po karo prarastas Vilnius, Gardinas, Lvovas? Ir iš vokiečių atimtos Gdansko, Vroclavo, Varmijos ir Pamario žemės? Kaip jaučiasi lietuvis, gyvenantis ir dirbantis Lenkijoje? Lenkas, atėjęs užkuriomis į Lietuvą? Ką mąsto varšuvietė žurnalistė, Vilniuje eidama pro Žemės ūkio ministeriją ir žinodama, kad šis didžiulis namas priklausė jos močiutei? Kuo iš tikrųjų norėtų būti lenkolietuvė, kaip save pristato Krokuvos mokslininkė Katarzyna Korzeniewska, mielai atsiliepianti ir pašaukta Karniauskaite.
Tai kuklūs bandymai su Vroclave, Gdanske, Gdynėje, Varmijoje, Fromborke, Varšuvoje ir Krokuvoje ar Palenkėje sutiktais žmonėmis rasti atsakymą į klausimą, ką XX a. totalitarizmus menančiam žmogui reiškia laisvė? Kaip mūsų likimus dėlioja meilė, aistros, tautiškumas? Ką rastume kiekvienos lenkės darbužių spintoje? Kaip tikras lenkas sutinka svečią – ką ir kodėl deda ant stalo?
Tiksliai atsakyti į šiuos klausimus būtų svajonių išsipildymas. Bet Lenkija tokia didelė. Jei gyventume idealių planų pasaulyje, autoriaus kelionių maršrute tikrai būtų Zakopanė ir Liublinas, Čenstakava ir Lodzė. Ir, žinoma, pokalbiai su dabar jau buvusiu prezidentu, Lietuvos grafu Bronisławu Komorowskiu, kuris nerado laiko Lietuvos žurnalistui, norėjusiam paklausti apie jo žemaitišką eilėraštį, skirtą savo babūnei iš Šaukėnų – Magdalenai Komorowskai iš Nałęcz-Gorskių giminės.
Trūkstamus štrichus bandžiau rasti atminties kampuose. Iš susitikimų su tokiomis aistras Lenkijoje keliančiomis įžymybėmis kaip Adamas Michnikas. Iš savo vaikystės vaizdinių. Pradedant žemaitiškais, kaip man tada atrodė, žodžiais, kurie iš tikrųjų buvo lenkiški. Klausimu, kaip garsus Lenkijos rutulio stūmikas, olimpinis čempionas Wladysławas Komaras gali būti kilęs iš Lietuvos? Ką man pačiam reiškė Lenkijos futbolo rinktinės trečioji vieta 1974 m. pasaulio futbolo čempionate? Kodėl generolas Wojciechas Jaruzelskis man, Sovietų armijos rekrūtui, niekada nebus neigiamas herojus?“