Vilniaus bomberio išpažintis (yra skaitymo žymių)

„Jeigu skaičiuotume ir tą pirmą nusikaltimą, kurį padariau būdamas nepilnametis, iš viso bus keturiolika. Bet tai kartu su bendrininku paėmus. Aš asmeniškai 10 žmonių nužudžiau, – ramiu tonu kalbėjo Valerijus Januškevičius. – Dabar tiek metų praėjo, kad atvirai pasakysiu: kartais pamirštu, už ką čia sėdžiu. Atrodo, kad gimei kalėjime ir augi kalėjime. Ir sapnuojasi kalėjimas.”

„Vilniaus bomberio išpažintis” – iki šiol šalies teisėsaugos elitą šokiruojanti tikra istorija apie tamsiąją sovietinės epochos pabaigos Lietuvoje pusę ir ką tik laisvę atgavusioje šalyje siautėjusius žmogžudžius iš garsiausio ir daugiausia žmonių nužudžiusio samdomo žudiko lūpų.

Jaunasis Valera savo žygiais Lietuvą pirmąsyk sudrebino 1972-aisiais, būdamas vos 16 metų, jo kruvinos kelionės po Vilnių ir jo apylinkes truko nuo 1992 iki 1998-ųjų, o kai kurie kruvinieji užsakymai tapo parodomosiomis akcijomis visam sostinės nusikaltėlių ir politikų pasauliui. Su „Vilniaus brigada” sietas verslininkas Rimantas Grainis vidury dienos išlėkė į orą savo prabangiame mersedese prieš pat Vyriausybės langus, o jo agoniją ir paskutinius atodūsius regėjo šimtai į sostinės centrą papietauti išėjusių žmonių, tarp jų buvo ir įvykį užfiksavęs žinomas fotografas.

V. Januškevičius Lukiškėse prisipažino visada žavėjęsis mechanizmų paslaptimis. Jam buvo įdomus ir žudymo mechanizmas. Atrodė, kad tai jam rūpėjo kur kas labiau nei aukoms ir jų artimiesiems sukeltas skausmas. Tad tardymo metu demonstruodamas, kaip sukonstruoti savadarbius sprogmenis, Bomberis atrodė kaip tikras dailidė, amatą bandantis perduoti savo mokiniams. Tik čia buvo ne mokiniai, o „Aro” pareigūnai, su didžiausia nuostaba stebintys, kiek Bomberis išmano apie savadarbius sprogmenis.