Viktorijos Daujotytės knygoje “Justino Marcinkevičiaus žemė, arba Žmogaus šiapus” siekiama atskleisti Justino Marcinkevičiaus asmens ir kūrybos vienį, svarbiąsias poetines reikšmes sutelkiant į gyvenimą, į klausimus, kurių niekas negali išvengti. Daugiausia mąstoma apie lyriką, joje girdint ir epinių prasmių gausmą. Naujai ryškinami tragiškieji poeto kūrybos bruožai. Bandoma pagrįsti nacionalinio poeto sampratą, siejant ją su tautos mentaline erdve. Mažosios formos interpretuojamos ir kaip poeto slaptasis atvirumas, kaip gyvybinga prieštara, paradoksas.
Knygoje spausdinami pokalbiai su Justinu Marcinkevičiumi; kalbėtasi ne dėl pokalbio, o susitikus (ir telefonu), paprastai, natūraliai, bet specialiai įsidėmint, įsimenant svarbesnes pokalbių gijas, mintis, jas atsargiai užsirašant, persirašant.
Baigiama viešomis kalbomis Justinui Marcinkevičiui; kad liktų ryšys tarp to, kas kalbėta anksčiau ir kas kalbama dabar.
