Pirmojo pasaulinio karo mėsmalę išgyvenę ir jos visiems laikams susieti Alberas ir Eduaras grįžta namo tikėdamiesi kitokio gyvenimo. Deja, netrukus paaiškėja, kad Prancūzija šlovina tik savo mirusiuosius, tuo pat metu patogiai užmiršdama išgyvenusius. Apstulbinti, sukrėsti ir nusivylę vaikinai gali tik bejėgiškai stebėti, kaip tėvynė nusisuka nuo jų, bet dosniai apdovanoja jiems kare vadovavusį niekšišką, įžūlų ir jokių skrupulų neturintį leitenantą Pradelį.
Vis dėlto Alberas ir Eduaras lengvai pasiduoti neketina. Jųdviejų sugalvotas genialus planas iki pat širdies gelmių sukrečia sterilią Prancūzijos visuomenę, atskleidžia žmonių dviveidystę ir, negana to, atneša vaikinams nemenką turtą. Su liūdnu pasitenkinimu pasimėgavę savo veiksmų sukeltu poveikiu bei pokyčiais, Alberas ir Eduaras nutaria išvažiuoti iš Paryžiaus. Bet netrukus supranta, kad taip paprastai praeities atsikratyti neįmanoma.
