„Visada tikėjau esantis valtis be burių, be inkarų. Guodžiau save tik vėju, nes jis turėjo plukdyti įsivaizduojamos laisvės link. Norėčiau sakyti, kad tada ją uodžiau, galėjau paliesti ar net sutalpinti į žmogaus jusles, bet tada tik paneigčiau laisvės sąvoką. Turbūt, pirmą kartą kažką pamilus, atsistoji prieš žmogų tarsi būtum mažas vaikas. Tu suglaudi delnus, lyg lauktum, kol į juos pripils kalnus saldainių. Bet ne saldainių lauki, o kančios. Lauki pateisinimo savo paties nemeilei.
Atsimenu, kai mama sėdėjo prieblandoje ties tamsiai raudonomis užuolaidomis ir verkė. Pirmą kartą jos geležinė kantrybė ir valia buvo paminta mano akivaizdoje. Atrodė, kad tik skausme gali pažinti save. Pradėjau trokšti liūdesio, man žūtbūt reikėjo sužinoti, kas iš tiesų esu. Tai istorija apie naivumą, vaikišką meilę, klajones, gamtą, savęs atradimą, vienatvę. Dvasinę žūtį ir karkvabalius. Karkvabalius, tuos mažus skenduolius, savižudžius vaikus. Apie taip ir nespėjusias į degančius namus sugrįžti boružes. Apie berniukus ir mergaites, kurių spenelius puošė ramunėlės, kurie verkė žvaigždėmis vienui vieni savame danguje.”
Edvinas Krocas
Reviews
There are no reviews yet.