Lietuvių išminties knyga

„Lietuvių išminties knyga“ yra mūsų tautos iškilios asmenybės Jono Trinkūno paskutinis pamokymas prieš iškeliaujant į Dausas. Tai savotiškas Krivio Jauniaus testamentas ateities kartoms toliau plėtoti ir gilinti tautos išmintį.

Šią knygą sumanė ir sudarė Jonas Trinkūnas, dvasinis senojo baltų tikėjimo bendrijos Romuvos vadovas Krivis Jaunius. Tai ypač jautraus tautosakos žinovo, ilgamečio garsios folklorinės apeiginės grupės „Kūlgrindos” vadovo, tautosakos rinkėjo ilgus metus puoselėta ir įgyvendinta svajonė. Ilgus metus jis rinko iš gausybės pasakojamosios tautosakos šaltinių sakmes, pasakas, padavimus, istorijas, kuriose ypač ryškiai atsiskleidžia mūsų tautos požiūris į pasaulį, mąstymo būdas, kitaip sakant, rinko kūrinius, analogiškus indų puranoms, dzeno koanams, budistų džatakoms bei kitiems įvairių kraštų filosofinio pobūdžio kūriniams, kuriais ne vienas išsilavinęs lietuvis žavėdavosi.

Jonas Trinkūnas jau seniai įsitikino, kad mūsų tautosakos lobyne slypi ne mažiau iškalbingi ir saviti išminties perlai, tautos genijaus deimantai, tik juos reikia atrasti tarp gausių įvairiausio turinio tautosakos rinkinių puslapių. Ilgus metus juos rinko, kol susidarė ši knyga. Joje ne tik autentiški tarmiški tekstai, liudijantys, kad išminčių būta visose mūsų gentyse ir kiltyse, bet ir paaiškinimai bei apmąstymai, papildantys ne visada šių laikų žmogui besuprantamą iš senovės mus pasiekusį žodį ar vaizdinį bei mitologinio pobūdžio reiškinį.

J. Trinkūnui teko nelengva užduotis atrinkti išminties grynuolius iš įvairių istorinių laikotarpių užrašytų pasakojimų. Visgi daugeliu atvejų jam pavyko aptikti iš amžių glūdumos mus pasiekusį senovės žynių išmąstytą ir vaizdžiai perteiktą savitą pasaulio sampratą. Žinoma, kad po krikščionybės įvedimo žyniai kartais virsdavo klajojančiais elgetomis. Žmonės tokius išmintingus klajūnus dažnai vaizduoja kaip Dievą Senelį ar kitokio pavidalo ikikrikščioniškos pasaulėžiūros saugotojus.

Knygoje „Lietuvių išminties knyga“ mūsų tautos mąstysenos savitumas atsiskleidžia gana vaizdžiai. Pasakojama apie tai, kaip buvo sukurtas pasaulis, kaip atsirado gyvastis, kaip buvo sutvertas žmogus. Įdomu, kad sakmėse iškyla ne vienas, o du kūrėjai, kai kada vadinami broliais Dievu ir Velniu ar Vėlinu. Ir tai išties savita mūsų tautai būdinga samprata apie dvi priešybes, kurios ne tik sąveikauja, bet ir sukuria darną pasaulyje, o ne kovoja kaip antagonistai. Kaip ir kitos priešybės, jos nenaikina viena kitos, o sukuria pusiausvyrą tarsi kiniška Jin ir Jang pora. Įdomu, kad tokia samprata prasiveržia pro šešetą šimtmečių diegtą kitokį, biblišką mokymą esą pasaulį per šešetą dienų sukūręs tik Dievas. Panaši dviejų galių sąveika atsiskleidžia ir istorijose apie Perkūno bei Velnio santykius.

Ypač reikšmingas J. Trinkūno rinkinio skyrius, kuriame pateikiamos gana gausios sakmės ir padavimai, atskleidžiantys Senosios Europos klodą, kai svarbiausios dieviškosios galios buvo sutelktos moteriškųjų deivių, laimų ar raganų rankose. Tai labai svarbu atsižvelgiant ir į tai, kad mes, kaip manė ir Marija Gimbutienė bei filosofas Vincas Vyčinas, tikrai esame tos senosios ikiindoeuropietiškosios matristinės kultūros paveldėtojai. Tai liudija toks įstabus mitinis pasakojimas kaip „Eglė žalčių karalienė” ir išvis pasakojimai apie žalčius kaip įstabias ir išmintingas būtybes, kurios artimai bendravo su žmonėmis ir jiems padėdavo.

„Lietuvių išminties knyga“ yra mūsų tautos iškilios asmenybės paskutinis pamokymas prieš iškeliaujant į Dausas. Tai savotiškas Krivio Jauniaus testamentas ateities kartoms toliau plėtoti ir gilinti tautos išmintį. Ir be abejo, papildyti šią knygą naujais atradimais ir įžvalgomis.

Vaclovas Mikailionis