Kurtizanės draugijoje

Mano ponia, Fjameta Bjančini, pešiojo antakius ir kandžiojo lūpas, kad jos būtų raudonesnės, kai įvyko neįsivaizduojamas dalykas – Šventosios Romos imperatoriaus armija pramušė skylę amžinojo Viešpaties miesto sienoje ir į vidų pasipylė pusiau išbadėję, pusiau išprotėję būriai, pasiryžę plėšti bei kankinti.

„Kurtizanių draugijoje“ – Saros Dunant epinis romanas apie gyvenimą XVI a. Renesanso Italijoje. Kurtizanė Fjameta ir jos kompanionas neūžauga Bučinas 1527 m. sprunka nuo žudynių Romoje ir, prarytų deimantų raižomais pilvais, patraukia į Veneciją – didybe ir turtais žėrintį miestą, kuris kartu ir dvokianti, purvina, siekianti pasipelnyti vieta, suklestėjusi dėl prekybos tarp Rytų ir Vakarų.

Drąsa ir klasta padeda jiems tapti Venecijos visuomenės nariais. Jie tinka vienas kitam: sąmojingas neūžauga ir jo energingoji ponia, nuo pat gimimo mokyta žavėti, linksminti ir patenkinti vyrus. To meto žodžiais kalbant, tai garbinga kurtizanė. Bet sėkmingai partnerystei grėsmę ima kelti meilužis, trokštantis daugiau nei jam paskirtosios naktys, ir besižavinčio turko, ieškančio naujovių sultono dvarui, dėmesys. Tačiau didžiausią smūgį suduoda jauna neįgali moteris, užvaldžiusi jų gyvenimus ir širdis bei sukėlusi  skaudžias pasekmes.