Jis buvo jaunas, talentingas, sportiškas, gabus menams, vienas iš keturių brolių Lukšų. Įsisiūbavus Antrajam pasauliniam karui galėjo baigti architektūros studijas ir kaip daugelis pasitraukti į užsienį. Arba likti gimtinėje ir statyti namus. Juozas pasielgė kitaip.
Jau pirmame architektūros studijų kurse kartu su broliais įsitraukė į rezistencinį judėjimą, sėdėjo kalėjime už antisovietinę veiklą, prasidėjus karui priešinosi fašistų okupacijai, paskui – vėl sovietų. Suprasdamas, kaip svarbu organizuotas ir gerai aprūpintas pasipriešinimo sąjūdis, dirbo rezistencinių laikraščių redaktoriumi, prisidėjo prie Vyriausiosios partizanų vadovybės kūrimo, buvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio atstovas užsienyje.
Kelis kartus prasiveržė į užsienį, visais įmanomais būdais siekė atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į trypiamos tautos likimą. Prancūzijoje ruošėsi grįžti į tėvynę jau kaip profesionalus žvalgas.
Visą laisvalaikį skyrė atsiminimams apie bendražygius, tėvynainius ir okupantus – knygai „Partizanai už geležinės uždangos“. Nebuvo naivus, matė, kad partizaninis pasipriešinimas neatlaikys neišsenkamo Sovietų Sąjungos spaudimo, nujautė, kad teks atsigulti šalia kitų Lietuvos didvyrių kaulelių, bet nesudvejojo, kai reikėjo rinktis: grįžti gimtinėn ar mėgautis medaus mėnesiu Prancūzijoje. Buvusio bendražygio Jono Kukausko išduotas, labiausiai medžiotas partizanas, majoras Juozas Lukša-Daumantas žuvo 1951 m. rugsėjo 4-osios naktį šalia Garliavos.
Jam buvo 30 metų…
Reviews
There are no reviews yet.