Figmedis

Meistriškai sukurto pasakojimo apie šeimos santykius ir meilės ryšį fone – sudėtingi istoriniai lūžiai. Vienoms šalims nykstant iš žemėlapio, o kitoms atsirandant jų vietoje, žmonės turėjo daryti lemtingus gyvenimo sprendimus. Kaip šeimos praeities traumos veikia dabartinę kartą?

Jaunas girininkas su nėščia žmona atsikrausto į Balkanų miestelį. Juos pakviečia įsikurti, bet namo spintose kabo svetimų žmonių drabužiai, ant stalo paliktame puodelyje po dulkių sluoksniu sudžiūvę kavos tirščiai, o lėkštėse – patamsėję maisto likučiai, tarsi išvykti būtų tekę staiga, netikėtai. „Visi namai tokie. Jie išėjo, mes atėjom. Toks gyvenimas”, – pasako vienišas komisaras, aprodęs šeimai namą. Jei visi galėjo apsigyventi tokiuose namuose, tai kodėl negali jis, Aleksandras Džordževičius?

Trisdešimtmetis Jardanas – Aleksandro proanūkis, mūsų amžininkas. Ieškodamas atsakymo, kodėl buvo paliktas savo merginos Anjos, jis bando suprasti save ir ima gilintis į susipynusias savo šeimos narių istorijas. Jos tūno po nutylėjimais, slaptu ar atviru nusivylimu ir kasdienybės grožio apraiškomis. Kiemo figmedis tampa ramybės, laimės ir stabilumo simboliu.