Šv. Serafimas Sarovietis (1759–1833, tikrasis vardas – Prochoras Mošninas) – Rytų Bažnyčios senuolis, kurio dvasingumas jungia Rytų ir Vakarų Bažnyčias. Šv. Serafimas gyveno ir bendruomeninį gyvenimą Sarovo vienuolyne, ir kaip atsiskyrėlis miške, pasinėręs į tylą, maldą ir askezę, kol tapo senuoliu, degančiu žiburiu, šviečiančiu visiems. Gautas Dievo malones – permatyti širdis, guosti, užtarti maldoje, gydyti kūnus ir dar dažniau širdis – jis grąžino Viešpačiui tarnaudamas pas jį plūdusioms minioms – nuo paprastų valstiečių iki caro. Visiškai atsisakęs savęs, šv. Serafimas tapo Dievo Gailestingumo įrankiu.
Knygoje spausdinama šv. Serafimo Saroviečio biografija ir jo dvasiniai pamokymai vienuoliams ir pasauliečiams: apie meilę, tikėjimą ir viltį, sielos ramybę ir širdies saugojimą, maldą ir tylėjimą, vienumą ir atsižadėjimą, bei pokalbis su „Dievo draugu” Motovilovu, vaizdžiai atskleidžiantis krikščioniškojo gyvenimo tikslą – kaip kaupti Šventąją Dievo Dvasią ir kaip Joje būti.
