Išleidęs pirmąjį romaną „X karta“ (1991), Douglas Couplandas iškart tapo kultiniu rašytoju, jį imta vadinti savo laiko balsu, kultūros pranašu, moderniuoju McLuhanu ar net savo kartos Dalai Lama. Nors pats autorius nuolat pabrėžia, kad visada kalba „tik savo, o ne visos kartos vardu“, jo herojai, dažnai labai sąmojingi, atviri ir linkę analizuoti save, išreiškia ištisos kartos, kamuojamos XX a. pabaigos gyvenimo komplikacijų ir tuštumos, mintis.
Trys pagrindiniai „X kartos“ veikėjai save vadina „padangių valkatomis“. Nebepakėlę „nesveikų pastatų sindromo“ ir kitų tuščio, sekinančio, beverčio ir beprasmio japių gyvenimo vargų, jie metė gerai mokamus, bet džiaugsmo neteikiančius darbus ir atsikraustė gyventi į dykumą. Jie gyvena sau, paprastai, kukliai, nevarginami pernelyg ankstyvų krizių, užsiimdami atsitiktiniais darbais ir kalbėdamiesi. Apie gyvenimą, jo prasmę, žmones, pasaulį, kuris ir toliau griūva…
