Dieviškoji komedija. Pragaras

„Dieviškoji komedija“ – tai turbūt tobuliausios formos poema iš visų kada nors sukurtų. Grakščių tercinų laiptais Dantė sujungė žemiausias ir aukščiausias būties sferas, sukūrė žmogau būties paveikslą. 1929 m. paskelbtame esė T. S. Eliotas stengiasi parodyti Dantės didybę, atkreipti dėmesį į sudėtingą jo kūrinio filosofiją, slypinčią po paprasta, permatoma išorine forma ir aiškėjančią tik po daugelio skaitymų. T. S. Elioto nuomone, Dantės poetinė mokykla yra tokia visapusiška ir fundamentali, kad ją galima vadinti tiesiog poetine mokykla. Iš jos vėliau kilo ir ja rėmėsi paties T. S. Elioto klasicizmas, kaip ir – visais kitais aspektais – E. Poundo imažizmas ar nominalizmas, ja remiasi visų laikų poetinės mokyklos, pripažįstančios, kad poetinis kūrinys privalo atspindėti reikšmingą būties pavidalą ir turėti nepriekaištingą savo stilistikos požiūriu išorinę formą.