Vadovo Kelias

Knygoje daug protingų praktinių patarimų, tinkančių krikščionybę pamiršusiai ir naujas religijas atrandančiai Vakarų Europos verslo visuomenei. Pagaliau juk ir kažkaip kilnu sieti kapitalizmą su budizmu – ne tik kilnu, bet ir logiška, nes ir budizmas, ir kapitalizmas, sakyčiau, sutaria pagrindiniu klausimu – kad nėra nieko pastovaus ir nekintamo, o gyventi reikia taip, kad gyvenimas suteiktų kuo mažiau kančių. Žinoma, nereiktų pamiršti ir rūpinimosi kitais, ir protingo valdymo, ir visų kitų gražių dalykų, sušvelninančių amžinai kintančios ir nepastovios visatos šaltį. Budizmas – gana racionali religija, kad ja žavėtųsi nemaža dalis žmonių. Juk nesiesi kapitalizmo su tokia kontroversiška religija, kokia yra krikščionybė. Iškart į galvą ateina žodžiai apie turtuolį, kupranugarį ir adatos skylutę. O kur dar turtingas jaunuolis, kuris norėjo sekti paskui Išganytoją, bet „nuliūdęs“ nuėjo namo, nes nenorėjo palikti savo turtų. O Jobas?.. Sėdėjo ant šiukšlių krūvos, kasydamas pūlingas žaizdas puodo šuke ir keikdamas Dievą – o juk turėjo suprasti, jog tai beprasmiška, jog reikia elgtis taip, kad veiksmai būtų protingi ir suteiktų mažiau kančių (pavyzdžiui, nereikia įnirtingai kasytis). Pagrindinė krikščionybės tiesa – pastovaus ir nekintančio Centro (Dievo) idėja. Racionaliai sąmonei tą sunku suvokti, kaip sunku pripažinti viršesnę sąmonę, pripažinti, kad, turėdamas laisvą valią, jausmus ir protą, esi kūrinys, o ne kūrėjas, pavaldinys, o ne valdovas. Budizmas, nors ir netoleruodamas arogancijos ir puikybės, visgi mažiau veikia žmogaus išdidumą nei krikščionybė. Galbūt todėl jį renkasi ne tik kai kurie verslininkai, bet ir Holivudo žvaigždės. Tai ganėtinai patogu – jei ko nors nepadarysi šiame gyvenime, tai atliksi kitame. Krikščionybė tokios progos nesuteikia. Tai dar viena priežastis jos nemėgti.