Avangardizmas XX amžiaus lietuvių poezijoje (yra kelios dėmelės)

Knygoje „Avangardizmas XX amžiaus lietuvių poezijoje“ aptariamas avangardizmo modelio susidarymas XX a. pirmųjų dešimtmečių lietuvių poezijoje ir jo recepcija pokario lietuvių išeivijos bei sovietinės Lietuvos poezijoje. Knygoje tai pat ieškoma interpretuojamų XX a. lietuvių poezijos reiškinių ryšių su nelietuviškais kultūros reiškiniais, tradiciškai priskiriamais avangardizmo ar avangardo meno kryptims.

Keturiose knygos dalyse apžvelgiama avangardizmo samprata, kai kurie moksliniai tyrimai ir tekstų atrankos principai; avangardizmo modelio susidarymas lietuvių poezijoje ir avangardinės literatūros kryptys (ekspresionizmas, dadaizmas, futurizmas, konstruktyvizmas, siurrealizmas); avangardizmo recepcija išeivijos poezijoje – Henriko Radausko, bežemių, Jono Meko, Tomo Venclovos, Albino Baranausko, Rimo Vėžio poezijoje; avangardizmo recepcija sovietinės Lietuvos poezijoje – Vytauto Montvilos, Eduardo Mieželaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Vytauto Bložės, Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos, Gintaro Patacko kūryboje. Kiekviena dalis užbaigiama apibendrinamojo pobūdžio skyriumi, kurio pagrindinės tezės pakartojamos ir išvadose. Apibendrintai teigiama, kad lietuvių avangardizmas skirstytinas į du laikotarpius: formavimosi (keturvėjininkai) ir krizės (trečiafrontininkai). Susiformavusi lietuvių avangardizmo estetika dėl susiklosčiusių istorinių ir kultūrinių aplinkybių nesulaukė natūralios tąsos: išeivijoje lietuviškosios kultūros kontekstą pakeitė pokario Amerikos kultūra, o sovietinėje Lietuvoje autentišką savos kultūros patirtį smarkiai veikė hibridiška sovietinė kultūra.