Apsakymai

Džeko Londono apsakymai rašyti po to, kai jis pats „savo rankomis“ pačiupinėjo tą šiaurės krašto gamtą, pasėdėjo už stalo ir pabendravo su tų vietų žmonėmis, pakeliavo jų šunimis kinkytomis rogėmis, pabuvojo indėnų draugijoje, matė gyvus ir mirusius, sušalusius ir žuvusius, pasiaukojusius kitiems ir per mirusių kūnus iškopusius karjeros laiptais į visuomenės viršūnes. Tai nuoseklus pasakojimas, su šiokiom tokiom išimtimis, apie ištroškusius pragyventi žmones, apie aukso karštligę, kuri vedė juos žiemos keliais į Aliaskos pusiasalio upes ir upelius, kur tarp balto smėlio ir upėse suplukdytų akmenukų žėravo įspūdingojo metalo – aukso kristalai. Kupinas sėkmių ir nusivylimų pasaulis, ištisa panorama, kurioje skaitant knygą pasimato tikri žmonės ir juose tūnantys žvėrys, jų kančios ir laimės akimirkos, mirtys ir pradėję klestėti gyvenimai. Visiems apsakymams, jeigu būtų klijuojamas tikrumo kokybės ženklas, išskiriant tik keletą, jis būtų pats aukščiausias, nes vaizdai ir žmonės, jų poelgiai ir svajonės tokie realūs, kylą iš aprašomų įvykių, kad skaitydamas juos suvoki kaip vieningą, gerai suponuotą, logiškai pagrįstą ir nepriekaištingai susiūtą visumą.