„Knygos apie San Mikelę“ skaitytojas čia vėl sutiks daug senų savo pažįstamų tais pačiais sudriskusiais drabužiais, mat jie geresnių neturi. Mano bičiulis Arkandželas Fuskas, Monparnaso kvartalo gatvių šlavėjas, Salvatorės šeima iš Ruselio aklagatvio, donas Gaetanas, senasis rylininkas su savo drebančia nuo šalčio beždžionėle, ponas Alfredas su savo paskutinės penkių veiksmų tragedijos rankraščiu po pažastimi, – jie visi čia yra.
Taip pat sesuo Filomena, švelnusis angelas sargas iš Paryžiaus ligoninės, gyvena ir miršta šiuose puslapiuose. Tie patys seni apiplyšę kunigai ir vienuoliai vis tebenešioja po Neapolio varginguosius kvartalus kiekvienas savo garbinamą Madoną ir šventuosius globėjus, kurie tarp savęs nesutinka.
Ta pati spinduliuojanti saulė žėri Neapolio įlankoje, iš kurios tviskančių vandenų kyla tos pačios užburtos salos, ir tie patys mieli jų gyventojai maloniai sutinka skaitytoją…“
