Gedulo ir vilties diena – atmintina diena, Lietuvoje minima birželio 14-ąją. Būtent šią dieną 1941 metais Sovietų Sąjunga pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą.
Pirmojo trėmimo metu išvežta apie 18 500 žmonių, tarp jų – moterys, vaikai, senoliai. Didžioji dalis jų buvo ištremti į atšiaurias Sibiro vietoves, kiti pateko į GULAG’o stovyklas. Daug jų žuvo, kiti grįžo nebegrįžtamai pasikeitę. Ši data – liūdnas, bet svarbus mūsų tautos istorijos puslapis, kurį privalome saugoti kolektyvinėje atmintyje.
Gedulo ir vilties diena yra proga ne tik uždegti atminimo žvakelę, bet ir skaityti – kad suprastume, prisimintume ir perduotume toliau. Knygos – vienas galingiausių būdų pajusti, ką išgyveno žmonės tremtyje.
Autentiški liudijimai, dienoraščiai, memuarai, poezija ir net vaikų literatūra padeda ne tik pažinti faktus, bet ir suprasti emocijas, žmogaus jėgą išgyventi, išlikti ir tikėti.
10 knygų apie tremtį, kurias galite rasti Skaitytaknyga.lt:
„Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987) yra parašiusi svarbiausius, geriausiai žinomus lietuviškosios tremties literatūros kūrinius. Tai memuariniai pasakojimai, pavadinti „Atsiminimais” ir „Lietuviai prie Laptevų jūros” (šios apybraižos tęsinys – „Gimtojoj Žemėj”). Jie labiausiai vertinami dėl tikroviškų tremties vaizdų, išraiškingo įvykių traktavimo, didžiulio pirmosios publikacijos (1988) atgarsio sąjūdiškoje Lietuvoje ir dėl to, kad parašyti talentingo žmogaus, ypatingos asmenybės. D. Grinkevičiūtės kūryba remiasi jos pačios patirtimis, jausmais ir apmąstymais. Grinkevičių šeima su keturiolikmete Dalia buvo ištremta 1941 m. birželio keturioliktąją ir didžiąją dalį laiko kentėjo prie Laptevų jūros. Daliai leista grįžti į Lietuvą 1956 m.
Apysaka, leidėjų pavadinta „Atsiminimais”, parašyta 1949–1950 m. Dalia kartu su sergančia motina stebuklingu būdu buvo pabėgusios iš Jakutsko. D. Grinkevičiūtė slapstėsi Kaune, globojo (ir palaidojo) motiną, rašė. Suprasdama, kad bus suimta (taip ir įvyko), rankraštį įdėjo į stiklainį ir užkasė. Jis atsitiktinai buvo surastas tik 1991 m., restauruotas ir pirmą kartą išspausdintas žurnale „Metai” (1996, Nr. 10–12, 1997, Nr. 1).
Memuarinė apybraiža „Lietuviai prie Laptevų jūros” (Kazio Sajos pasiūlytas pavadinimas) parašyta devintojo dešimtmečio pradžioje Laukuvoje, kur D. Grinkevičiūtė, baigusi medicinos studijas Omske ir Kaune, vadovavo ambulatorijai ir ligoninei. Neradusi anksčiau minėto rankraščio, D. Grinkevičiūtė sukūrė šią trumpą, koncentruotą, informatyvią apybraižą. Pirmą kartą ji buvo išspausdinta žurnale „Pergalė” (dabartiniai „Metai”) 1988 m. spalį (tuometinis žurnalo tiražas 24120 egz.) ir padarė sprogusios bombos įspūdį. Tremties vaizdai ir pasakojimo energetika reikšmingai prisidėjo prie okupacijos suvokimo ir Nepriklausomybės atkūrimo paskatų.
Pasakojimas „Gimtojoj Žemėj”, datuojamas „po 1979 m.”, vaizduoja iš tremties grįžusios D. Grinkevičiūtės sunkias patirtis susovietintoje Lietuvoje – „antrąjį Sibirą”, – Valentinas Sventickas.
„Amžino įšalo žemėje“ – tai viena autentiškiausių knygų apie vaikų ir jaunuolių patirtis sovietinės tremties metu. Knygoje sudėti skausmingi prisiminimai tų, kurie dar būdami vaikai buvo išplėšti iš savo namų ir išvežti į atšiaurią Sibiro žemę – už poliarinio rato.
Tai ne istorinis romanas ar grožinė literatūra – tai liudijimai. Tikri, skaudūs ir šiurpą keliantys. Šios istorijos – tai tylūs šauksmai iš lagerių, iš badu ir šalčiu alinusių vaikystės metų.
Knygoje pasakojami vaikų išgyvenimai tremtyje, jų atsiminimai apie gyvenimą lageriuose, apie netektis, šaltį ir viltį. Šie pasakojimai išliko gyvi tik todėl, kad jų autoriai – dabar jau suaugę žmonės – nusprendė liudyti tiesą apie vieną tamsiausių Lietuvos istorijos laikotarpių.
Šeštajame dešimtmetyje, Komijos lageriuose pradėjus išlaisvinti politinius kalinius, lietuviai tremtiniai Intoje įsteigė literatų būrelį. Jie parengė net tris rankraštines poezijos antologijas, kurios, nors ir pasiekė Lietuvą, ilgą laiką liko nežinomos dėl sudėtingų politinių sąlygų.
Tik pasikeitus istorinėms aplinkybėms, šios rankraščiuose klajojusios eilės, papildytos pačių autorių kūryba, pirmą kartą išvydo dienos šviesą rinkinyje „Benamiai“. Leidinyje publikuojama poezija buvo parašyta 1945–1956 m., ją sukūrė 17 poetų, kurie anuomet pasirašinėjo slapyvardžiais, o tik dabar atskleista jų tikroji tapatybė.
„Benamiai“ – tai išskirtinis istorinis ir literatūrinis dokumentas, liudijantis lietuvių dvasios stiprybę, kūrybingumą ir troškimą išsaugoti savo tapatybę net ir atšiauriausiomis sąlygomis.
„Kraujo upeliai tekėjo“ – autentiška ir jaudinanti knyga apie pokario rezistenciją Lietuvoje. Tai pasakojimas, gimęs iš gyvų prisiminimų, surinktų paties autoriaus – buvusio tremtinio, savo kailiu patyrusio okupacijos žiaurumus.
Ši knyga – ne tik skausmingas istorinis liudijimas, bet ir herojiškos kovos, pasiaukojimo, tikėjimo laisve bei ryžto simbolis. Joje atgyja gyvų liudininkų pasakojimai, nutapomi ryškūs žymiausių partizanų portretai, o skaitytojas panardinamas į slogią bolševizmo tikrovę, kurioje žmonės dingdavo be pėdsakų, o tiesos balsas buvo brutaliai slopinamas.
„Kraujo upeliai tekėjo“ – tai svarbi knyga kiekvienam, norinčiam suprasti partizaninio karo esmę, lietuvių tautos kančią ir nepalaužiamą laisvės troškimą. Ji skirta ne tik atminimui, bet ir sąmoningumui – kad tokia istorija nebūtų pamiršta.
„Šias istorijas išgyveno Stalino represijų aukos“ – tai jautri ir autentiška knyga, kurią sukūrė žinomas vaikų rašytojas Vytautas Račickas. Joje pasakojami tikri pasakojimai apie vaikus ir jaunuolius, patyrusius tremtį į Sibirą – vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos puslapių.
Knygos herojai liudija apie nežmoniškas gyvenimo sąlygas tremtyje: nuolatinį šaltį, badą, artimųjų netektis, patyčias, tačiau kartu atsiskleidžia neužgesinama viltis sugrįžti į Lietuvą, stiprybė, žmoniškumas ir tikėjimas laisve.
Ši knyga skirta ne tik paaugliams, bet ir suaugusiems skaitytojams, kurie ieško istorinių liudijimų, emocinį ryšį kuriančių pasakojimų ir gyvos atminties apie tremtį.
Rekomenduojama norintiems suprasti tremties išgyvenimus vaikų akimis ir pajusti tikrąsias istorinės atminties vertybes.
„Tarp pilkų debesų“ – tai pasaulinio garso autorės Rutos Sepetys romanas, sujaudinęs milijonus skaitytojų visame pasaulyje. Ši istorinė grožinė knyga apie tremtį į Sibirą atskleidžia jaunos merginos išgyvenimus, žmogaus dvasios stiprybę ir neblėstančią meilę šeimai bei laisvei.
Veiksmas vyksta 1941 m., kai penkiolikametė Lina, gabi menininkė, su mama ir broliu yra išvežama į Sibirą, o jos tėtis įkalinamas. Tremtyje Lina ne tik stengiasi išgyventi nežmoniškomis sąlygomis, bet ir fiksuoja skaudžią tikrovę piešiniuose, tikėdamasi, kad jos kūryba pasieks tėvą ir liudys, jog šeima dar gyva.
Šis romanas – nepaprastas liudijimas apie Baltijos šalių kančias sovietinės okupacijos metais, kupinas skausmo, praradimų, bet ir vilties. Knyga moko nepasiduoti, net kai aplinkui – tamsa, ir parodo, kaip menas, prisiminimai ir meilė gali tapti išgyvenimo šaltiniu.
Tremties keliais per sovietų pragarą: tikra istorija išgyvenimo ir valios
Prieš skaitytojo akis atsiveria autentiški prisiminimai – du gyvenimo dešimtmečiai, kupini kančios, pasiaukojimo ir žmogiškos stiprybės. Autorius – žmogus, patyręs XX amžiaus sovietinės okupacijos baisumus, – pasakoja apie savo kelią nuo ramaus Žemaitijos miestelio Endriejavo, per Kretingos, Klaipėdos, Vilniaus kalėjimus iki Sibiro lagerių, mirties stovyklos Karagandoje ir tremties Krasnojarske.
Tai nepaprastas liudijimas apie Stalino represijas, politinių kalinių likimus, Sibiro lagerių realybę ir lietuvio ištvermę. Tik pats autorius gali papasakoti ir nutapyti tikrąjį komunizmo „peizažą“ – mes galime tik skaityti, suprasti, įsidėmėti ir niekada neužmiršti.
Ši knyga – vertingas istorinis dokumentas, perteikiantis Lietuvos tremtinių patirtį, ir svarbi atminties forma, ypač minint Birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną bei Rugpjūčio 23-iąją – Juodojo kaspino dieną.
Šis unikalus dienoraštis buvo rašytas Sibire 1941–1956 m. Pirmasis jo variantas – ant beržo tošies ir įvairaus dydžio popieriaus skiautelių, užrašytas per trumpas pertraukėles taigos kirtavietėse bei kitose katorginio darbo vietose. Tai autentiškas ir vertingas liudininko pasakojimas, bylojantis apie tremtinių kasdienybę, kančią, žmoniškumo išsaugojimą ir vidinę stiprybę.
Dienoraštis tampa skaidriu meno kūriniu, įprasminančiu ne tik vieno žmogaus patirtį, bet ir visos lietuvių tautos vargą bei kančią Stalino laikų represijų metu. Jame atsiskleidžia ne tik istorinės realijos, bet ir žmogiškas jautrumas, kuris išlieka net ir pačiomis nežmoniškiausiomis sąlygomis.
Tai knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas – kad prisiminimai apie tremtį gyvuotų, kad istorija nebūtų pamiršta, ir kad laikytume gyvą atmintį apie tuos, kurie ištvėrė.
Nekaltai išvežto į Sibirą rokiškėno tremtinio atsiminimai.
Knygoje spausdinami mokytojų tremtinių memuarai ir dokumentinė apysaka. Prieš skaitytojo akis kyla tragiški pažemintų ir kančiai pasmerktų žmonių – naujųjų vergų – likimai, rūstūs išbandymai, tekę jų daliai.
Išėjusieji iš sibiro gilybių liudija ir kaltina stalinizmą, moko mus dvasios didybės ir ištvermės.