„Baltaragio malūnas“ – klasikinis lietuvių literatūros kūrinys, kuriame jungdamas romano formą ir turtingą tautosakos palikimą rašytojas Kazys Boruta sukūrė tikrą lietuvišką epą.
Nuo senų senovės Paudruvės krašte stovi malūnas, priklausantis Baltrui Baltaragiui. Senasis malūnininkas norėdamas, bet negalėdamas vesti savo mylimosios pasirašo sutartį su Pinčiuku, gyvenančiu Paudruvės pelkynuose, kad šis garantuotų jam sėkmingas piršlybas. Kaip atlygį Baltaragis pasižada atiduoti nelabajam tai, ko šiuo metu neturi, bet turės vedęs. Po dvylikos metų paauksuotoje karietoje dailus ponaitis atvyksta išsivežti Baltaragio dukros – kažkada sudarytos sutarties atlygio. Tačiau malūnininkas nepėsčias – jis atiduoda Pinčiukui davatką Uršulę, kuri nuo jaunikio apsigina rožiniu. Nieko nepešęs, velnias lieka septynis metus bernauti malūne, kad tik nereikėtų gyventi su tokia žmona.
Vėliau romano įvykiai pakrypsta tragiška linkme. Baltaragio dukra Jurga užauga, ir Pinčiukas supranta esąs apgautas. Tada jis ima kerštauti – neleidžia į malūninko kiemą atvykti Jurgos mylimojo Girdvainio piršliams, o galiausia juos abu pražudo.
Kazio Borutos romanas – žmogaus drama, kova su nelabuoju, kuri pirmiausia simbolizuoja sizifišką kovą su likimu. Žmogaus gyvenimą dažnai valdo nepažįstamos, svetimos, net priešiškos jėgos, kurių įveikti mirtingieji negali. Tačiau net pralaimėdami romano herojai išsaugo savo žmogiškąjį orumą ir išdidiai pasitinka likimo jiems siunčiamus išbandymus.
Lietuvių tautosakoje didelis dėmesys skiriamas velnio personažui. Žinome legendą apie Puntuką, kai nedorėlis nešė akmenį ir norėjo sunaikinti Anykščių bažnyčią. Kazio borutos romane velnias yra vienas iš pagrindinių veikėjų. „Baltaragio malūnas“ pasakoja apie amžinąją kovą tarp gėrio ir blogio, apie žmogaus ir velnio grumtynes dėl savo sielos ir laimingo gyvenimo. Antgamtiški reiškiniai, burtai, blogio jėgos romane nugali trapią žmogaus prigimtį – tai neabejotinai atspindi Antrojo pasaulinio karo, kurio metu šis kūrinys buvo parašytas, patirtį.
