Labai gražiai iliustruota knyga
XVII amžiuje ispanų rašytojo Migelio de Servanteso parašytas satyrinis romanas „Don Kichotas“ laikomas vienu svarbiausių pasaulio literatūros kūrinių. Jo daugialypiškumas padėjo šimtmečiais išsaugoti aktualumą, o humoras ir puiki riterių gyvenimo parodija traukia įvairaus amžiaus skaitytojus.
Prisiskaitęs senoviškų riterių romanų, Ispanijos bajoras Don Kichana persivadina, kaip jam atrodo, kur kas romantiškesniu vardu – Don Kichotas ir padaro viską, kad atrodytų kaip riteris. Kai yra šarvai, nors ir kiek parūdiję, kai sėdi ant žirgo, nors tai ir senas kuinas, iki visiško riteriškumo tetrūksta širdies damos. Ūkininko samdinė tam tiks kuo puikiausiai. Tereikia ir ją pavadinti kaip nors romantiškai, pavyzdžiui, Dulsinėja.
Taigi fantazijos ir polėkio Don Kichotui netrūksta. Visas jo pasaulis prisipildo riterių romanuose skaitytų detalių ir nuotykių. Iš šio proto užtemimo Don Kichotą bando gelbėti draugai, kurie nusprendžia sudeginti jo knygas. Tačiau tai menkai tepadeda.
Naujasis riteris, kurį ką tik įšventino kaimo smuklės šeimininkas, susiranda ginklanešį Sančą Pansą ir jie dviese iškeliauja ginti nuskriaustųjų ir kovoti su skriaudikais. O šių pilna visur – kalinius Don Kichotas laiko į nelaisvę paimtais bajorais, avys jam – tai priešų kariuomenė, o malūnai – milžinai, su kuriais reikia kautis. Iš čia atėjo ir legendinis posakis „kova su vėjo malūnais“, reiškiantis beviltišką kovą, ar kovą su išsigalvotu, neegzistuojančiu priešu.
