Alfo Pakėno knygoje „Metai su Pauliumi. Atsiminimai apie Paulių Širvį“, garsūs rašytojai, šeimos nariai, vaikystės ir jaunystės draugai stilingai pasakoja apie poetą Paulių Širvį, to meto visuomenės nuotaikas, pažeria įsimenančių detalių apie XX amžiaus antrosios pusės Vilnių, jo gatves, kavines, bohemos papročius. Aptariama ir P. Širvio kūryba, jos sąsajos su folkloru.
Pirmojoje knygos dalyje plačiau nušviečiami pokario ir poeto brandos metai, antrojoje- vaikystė, jaunystė, bandymai viešai reikštis. Skelbiama P. Širvio prozos- autobiografija, dienoraščio fragmentas, laiškas, esė. Leidiniu mėginama plačiau apibūdinti poeto asmenybę, įminti neblėstančią jo poezijos populiarumo mįslę.
Paulius Širvys (1920–1979) – poetas, išleidęs eilėraščių rinkinius. Žygio draugai (1954), Ošia gimtinės beržai (1956), Beržų lopšinė (1961), Ir nusinešė saulę miškai… (1969), rinktinę Ilgesys – ta giesmė (1972), knygą vaikams Vyturėliai dainorėliai (1965).
Paulius Širvys – vienas žinomiausių ir mylimiausių lietuvių poetų. Jo populiarumas susietas su jo gyvenimo legenda, apie jį pasakota daugybė legendų, anekdotų.
Debiutavęs pokario metais, kai jausmų raiška literatūroje, asmeniškumas buvo kontroliuojami, o neretai ir draudžiami, Širvys sugebėjo prabilti savitu balsu apie dvi svabiausias viso savo kūrybinio gyvenimo temas – fronto kareivio ir skaudžią meilės patirtį. Skaitytojai priėmė poetą kaip lyrikos grynuolį, išpažintinės poezijos korifėjų, ir nedarė, pasak Marcelijaus Martinaičio, skirtumo tarp poeto ir asmens. Nemažai Širvio eilėršačių virto dainomis.
