Be grimo. Šelmiški prisiminimai

Teatrologės Irenos Aleksaitės prisiminimai, kuriuose ji su humoru pasakoja apie savo vaikystę ir jaunystę tų laikų kultūros gyvenimo fone, dinamišką teatro kasdienybę ir iškilias asmenybes – artistus, režisierius, teatrologus. Kritiko ir aktoriaus santykiai – tai vos ne brazilų serialas be pabaigos. Geriausia būtų jiems niekad nesusitikti. Jis – vaidina, tu – rašai. Bet gyvenimas vis vien kada nors suveda. Skubiai, dar gerai nenusivalę grimo, po spektaklio į drabužinę renkasi aktoriai, gaudo kritikų žvilgsnius, tikėdamiesi bent menkiausios užuominos apie pasirodymą… Kritikas karštligiškai varto atminties puslapius, mėšlungiškai stengiasi prisiminti, kada paskutinį sykį yra bent jau paminėjęs aktoriaus N pavardę…

„O man įdomu, kodėl Jūs, gerbiamasai kritike, niekada nesate parašęs apie mane gerai?!” Atsakyti į šį pragaištingą klausimą – tas pat, kaip šnibždėti žirafai į jos aukštai suraitytą ausį… Nežinai, ar teisintis dėl savo žiaurumo, ar aiškintis dėl tiesos. Galų gale pajunti, kad atėjo metas atsigręžti atgalios ir prisiminti tuos veidus, žmones, artimus ir tolimus – artistus, režisierius, teatrologus… Viskas, rodos, čia pat, ranka paliečiama, ryšku, gyva. Taigi prieš Jūsų akis dabar – teatras, kokį jį mačiau aš, – be grimo.