„Pavadinti Aušvicą moralinio nuopuolio vieta būtų pernelyg švelnu. Tai buvo panašu į juodąją skylę, kurioje visas žemės blogis įsiurbdavo ištisas tautas ir istorijas. (…) Tai buvo fenomenas.”
Vokiečio Oskaro Šindlerio ir jo išgelbėtų nuo Holokausto daugiau nei tūkstančio žydų istorija prasiskverbia iki giluminių humanizmo šaknų. Ne be reikalo romano formą jai suteikęs australų rašytojas Thomas Keneally savo knygą 1982-aisiais pavadino „Šindlerio laivu” (Schindler’s Ark) — kaip aliuziją į biblinį Nojaus laivą. Po dešimtmečio pasirodžiusi Steveno Spielbergo režisuota romano ekranizacija pakoreguotu pavadinimu „Šindlerio sąrašas” šią jaudinančią Antrojo pasaulinio karo istoriją plačiai išpopuliarino visame pasaulyje, ir savo įtaigos mastais ji dar labiau susilietė su amžinomis ir universaliomis biblinėmis tiesomis.
Iš kur kyla „Šindlerio sąrašo” — literatūrinės vaizduotės ne itin paveikto dokumentinio pasakojimo — įtaigos jėga? Be jokios abejonės, iš pagrindinio herojaus Oskaro Šindlerio charakterio — žmogiškai paprastos ir kartu kontroversiškos asmenybės, jeigu jai taikysime griežtus dorovinio elgesio kriterijus. Kitaip negu kino filme, knygoje pateikta tolesnė — pokario — Šindlerio gyvenimo ir likimo istorija iki pat jo mirties sustiprina metafizinį pojūtį, kad šį Pasaulio Teisuolį keleriems metams bus atsiuntusios gėrio ir blogio pusiausvyrą Žemėje palaikančios jėgos — kaip kitados judėjų patriarchą Nojų.
