„Galutinė stotis – Aušvicas” (pageltęs viršus)

„Aušvicas visuomet sėdėjo prie mūsų virtuvės stalo.” Taip pasakė mano mama, iš mūsų išgirdusi žinią, kad planuojame naują knygos „Galutinė stotis – Aušvicas” leidimą. Ji buvo teisi. Aušvicas gyveno su mumis. Dažniausiai jis buvo matomas, vis išnyrantis tėvo pasakojimuose ir sugrįžtantis jo, kaip psichiatro, profesinėje veikloje. Arba jis būdavo plika akimi nematomas, bet lyg vaiduoklis blaškydavosi po mūsų namus, keldamas baimę. Aušvicas neturi pasikartoti – šis troškimas, atsiradęs tėvo širdyje, vokiečiams palikus lagerį, tapo varomąja jo gyvenimo jėga, savo istoriją paskatinusia ant popieriaus užrašyti. Dėl šios priežasties „Galutinė stotis – Aušvicas” yra daugiau nei asmeninis liudijimas: tai žvilgsnis į siaubo pasaulį, iki šiolei daugeliui mūsų nematytą ir nepažintą