Mirties karavanas traukia į tolimą Džefersoną Misisipės valstijoje, kad palaidotų savo motiną, žmoną, seserį – Edę Bandren – sekdami jos valią, toli nuo namų, greta jos ne tokių artimų artimųjų.
Pasakojimas rezgamas iš 15 skirtingų personažų pozicijų – į viena supinamos minčių šakos, emocijų šaknys ir pasaulėvaizdžių skirtybės. Gamtos vešlumas tik sutirština personažų minčių ir jausmų pasaulį. Juk mirties akivaizdoje jautiesi kaip niekad gyvas…
Williamo Faulknerio romano Kai aš gulėjau mirties patale pavadinimas – nuoroda į Homero Odisėjos XI giesmės fragmentą anglų kalba: As I lay dying, the woman with a dog’s eyes would not close for me my eyelids as I descended into Hades.
„Tai buvo sunkus darbas. Joks doras darbas nėra lengvas. Paprastas jis buvo tik tuo požiūriu, kad visą medžiagą jau turėjau po ranka. Rašiau tą knygą kasdien kokias šešias savaites po dvylikos valandų fizinio darbo dienos. Aš tiesiog susikūriau vaizduotėje žmonių grupę ir priverčiau juos išgyventi paprasčiausias visuotines gamtos nelaimes, kad ir potvynį bei gaisrą, kurie turėjo suteikti kryptį veiksmo plėtotei. Kai negalvoji apie techniką, rašymas būna savotiškai lengvesnis. Mano knygose visuomet prieinama riba, už kurios personažai patys imasi iniciatyvos, atsakomybės ir užbaigia darbą – tarkim, maždaug 274 puslapyje.”
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.