Tai vienas svarbiausių V. Sezemano mokslinių veikalų. Pagrindinė veikale nagrinėjama problema – estetinių reiškinių specifika, jų savitumas. Autorius bando suvokti grožio pasaulį iš vidaus ir iš jo specifikos išvesti jo pažinimo sąlygas.
Anot autoriaus, estetinis suvokimas – tai savitas, nepakartojamas išgyvenimas, kuris priklauso mūsų vidaus pasauliui, yra autonomiškas, kartu ir sintetinis bei analitinis aktas, kurį sukelia tam tikras meno kūrinys ar gamtos reiškinys. Grožis nesutampa su pačiu suvokiamu išoriniu objektu, jis yra tik tam tikras to objekto suvokimo aspektas, kuriam reikalingas estetinis sąmonės nusistatymas. Taip laisvai orientuoti sąmonės veiklą išorinės aplinkos atžvilgiu išimtinai sugeba tik žmogus. Todėl, autoriaus teigimu, grožis yra neatskiriamas nuo žmogaus egzistavimo: „Tiktai žmoguje pasaulis įsisąmonina savo grožį, savo estetines potencijas. Žmogus ne tik pats kuria grožį, kartu jis atlieka funkciją to organo, kurio dėka, pasaulis suvokia savyje glūdinčias estetines vertybes“.
