„Kiek žmonių, tiek ir Vilnių. Kiekvienas jį išvaikštome, išbraižome pagal savo gyvenimus. Viskas prasidėjo nuo vieno iš senųjų vilniečių, kuris tiesiog priėjo prie manęs gatvėje ir pradėjo vaizdžiai pasakoti apie vaikystės kvapus ir griūnančius kaminus pokario Vilniuje. Tai buvo tarsi likimo pirštas – impulsas užrašyti senųjų vilniečių pasakojimus apie jų kasdienius vaikystės, paauglystės ir jaunystės maršrutus. Kad šiuolaikinis miesto gyventojas galėtų tyrinėti ir pajusti, jog miestas, gatvės, pastatai yra gyvi, kad tos pačios vietos skirtingiems žmonėms turi vis kitą reikšmę, tačiau visus sieja nematomi laiko, vietos, istorijos ryšiai.”
Gabija Lunevičiūtė
……
Birutė Verkelytė-Fedaravičienė, tuomet moksleivė, į paskutinio poilsio vietą su minia lydėjo tautos patriarchą Joną Basanavičių. Jekaterina Špilevskaja visą gyvenimą liko ištikima Žvėrynui, kuriame ir išvydo pasaulį. Dainorai Juchnevičiūtei-Vaivadienei į atmintį įsirėžė laimingos vaikystės dienos senelių viloje Valakampiuose. Gražinos Mareckaitės prisiminimai – odė Rasų priemiesčiui… Dvylikos knygos herojų pasakojimuose atsiveria Vilnius, koks buvo anuomet, prieš šešiasdešimt ar devyniasdešimt metų.
Knyga kviečia pasivaikščioti senųjų vilniečių pėdomis – kiekvieną pasakojimą papildo gausiai archyvinėmis ir dabartinėmis nuotraukomis iliustruota informacija apie minimus pastatus, vietas, įvykius bei to laikmečio žemėlapiai.
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.