„Šarka, Šarka, asile tu, ateik čia, gausi į snukį! Ko žliumbi? Užtilk arba uždusinsiu!.. Tylos, benkartai, velnio pasėti!..“ Grasinimai, pažeminimas, skurdas – taip gyvenome mes, betėviai vaikai, tarybinių laikų internatuose.
Mūsų buvo šimtai. Tų, kurie, gimę iš motinų įsčių, jų globos nepatyrė. Tų, kurie augo maitinami smurtu, neapykanta, panieka. Tų, kurie apsupti smurtautojų, patys jais tapo, o ūgtelėję ne tik mylėjo, bet ir pavydėjo, keršijo, naikino…
Vis dėlto blogi dalykai nesitęsia amžinai – juos nugali jautrių žmonių meilė. Mylinčių suaugusiųjų dėka kai kuriems iš mūsų pavyko prasimušti ir pasiekti tokį gyvenimą, apie kurį nebūtume išdrįsę net svajoti.
Dabar gražiausia man – dukrų piešiniai, jų dainos ir vakarais ištariami žodžiai: „Mylim tave, tėti.“
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.