Nacionalinės premijos laureato R. Granausko apysakoje „Gyvenimas po klevu“ per vienos šeimos žlugimo istoriją skausmingai atsisveikinama su senuoju lietuvišku kaimu. Knyga sudrebino visuomenę savo beviltiškumu. Tada tai buvo nauja ir neleistina.
Kaimo žmogaus akimis parodoma niekuo nedangstoma gyvenimo tiesa. Apysakos herojė, vieniša senoji Kairienė, atrodo tokia tikra, lyg būtų perkelta į kūrinį tiesiai iš pačios skaudžiausios to meto kaimo realybės. Su vaikų apleistais senais tėvais, nesibaigiančiu girtuokliavimu, jaunimo dvasiniu skurdu ir kitom sovietinėm piktžaizdėm.
