Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis knygoje „Po pono ir tarno” dialektiškai tiria simbolinius pono ir tarno santykius, kuriuos šiandienos visuomenėje įkūnija lyderystės ir savanorystės idėjos.
Autorius teigia, kad šiandien masiškai paplitusi lyderystės mada tęsia pono statuso išaikymo tradiciją, o savanorystės idėja kyla iš seno tarnystės ponui reiškinio. Savanoriai patys išsiugdo nesavarankišką protą, išmoksta suvaržyti mąstymą ir taip pagrindžia priklausomybę nuo korporacijų bei susvetimėjusių valdymo sistemų, o lyderiai tampa svarbiais pavyzdžiais, kaip turi elgtis nesavarankiškas protas.
Pasiremdamas T. Adorno negatyviosios dialektikos principais, J. Baudrillardo, G. Deleuze visuomenės kritika, apšvietos ir mito, instituciškai toleruojamų samprotavimų ir laisviausių fantazijų, racionalaus sprendimo ir fantazmo dialektika, G. Mažeikis įtaigiai parodo, kad būtent lyderio ir savanorio, t.y. pono ir tarno, santykiai postmodernioje visuomenėje įtvirtina nelygiavertę galios struktūrą ir įteisina silpnesniųjų priklausomybę.
Šią priklausomybę didina ne tik neoliberali lyderystės bei savanorystės ideologija, bet ir jai pajungtas švietimas bei kūrybinės industrijos, sėkmingai asistuojančios propagandai ir socialinei inžinerijai.
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.