Nacionalinės etikos principų nesilaikymas rodo, kad lietuvių inteligencija nėra pilietinės nepriklausomybės kūrėja, nebuvo ji ir politinės nepriklausomybės atrama. Labai nedaug inteligentų šiuo atžvilgiu elgėsi ir elgiasi kitaip.
XX-XXI a. sandūroje lietuvių bendruomenė patyrė nemažai tiek pakilimų, tiek nuopuolių. Viena vertus, paprasti žmonės, siekdami kilnaus tikslo, nugalėjo baimę ir tapo tikrais dvasios aristokratais, atvedusiais savo bendruomenę į tokias aukštumas, apie kurias iki tol tik svajota.
Antra vertus, įvyko diametraliai priešingas lūžis – nemaža dalis intelektualų, „pamiršę” savo kaip nacionalinės etikos sergėtojų vaidmenį, nusirito iki dvasios proletarų lygio.
