„Kadangi vėjai ir vandens srovės juda žemės paviršiumi, smėlio formavimasis yra neišvengiamas. Kol pūs vėjai, kol tekės upės ir banguos jūra, tol smėlis kruopelė po kruopelės kils iš dirvožemio ir tarsi gyvas daiktas šliauš bet kur. Smėlis niekada nesiilsi. Lėtai, bet atkakliai jis plinta ir ardo žemės paviršių.
Šis tekančio smėlio įvaizdis nepaprastai sujaudino vyrą.
Smėlio bergždumą, kaip įprasta įsivaizduoti, lemia ne jo sausumas, o nuolatinis judėjimas, dėl to smėlyje niekas negali gyventi. Kaip tai skiriasi nuo nuobodaus žmonių įpratimo laikytis vienas kito ilgus metus.
Aišku, smėlis – netinkama gyvybei terpė. Bet ar iš tikrųjų nejudrumas yra absoliučiai būtina egzistencijos sąlyga? Ar nesveikas konkuravimas nekyla kaip tik dėl to, kad įsikibę laikomės savo nuomonės? O jeigu atsipalaiduotume ir atsiduotume smėlio judėjimui {…}“
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.