Gražu iš nieko sukurpti notarinį aktą, padirbti laišką, kad šis atrodytų kaip tikras, surašyti kompromituojančią išpažintį, sukurti dokumentą, kuris ką nors pražudys.
Umberto Eco (Umbertas Ekas; g. 1932 m. Italijoje) – viena ryškiausių kultūros pasaulio asmenybių, rašytojas, semiotikas, medievistas, literatūros kritikas.
„Prahos kapinės“ – naujausias autoriaus romanas, įtampos pilna špionažo, falsifikacijų ir sąmokslų istorija.
Paryžius, 1897 m. kovas. Avantiūristas, falsifikatorius, slaptasis agentas kapitonas Simonas Simoninis savo dienoraštyje prisimena, kaip buvo įtrauktas į politines intrigas, visam laikui pakeitusias Europos ateitį.
Tamsius istorijos užkulisius Simoninis stebi iš visai arti: per jo rankas pereina slapti popieriai, kuriuos žydų karininkas Dreifusas esą pardavė vokiečių atstovybei, aplinkui sukiojasi Pjemonto, Prancūzijos ir Prūsijos slaptosios tarnybos, viena per kitą rezgančios klastingus planus, masonai, jėzuitai ir revoliucionieriai – ir galiausiai į dienos šviesą iškyla įžymieji Siono išminčių protokolai, falsifikuotas „dokumentas“, pasakojantis apie pasaulinį „žydų sąmokslą“. Šie fatališki „protokolai“ – dar viena knyga, kuri žudo (pamenate „Rožės vardą“?).
Viskas šioje knygoje – tiesa, paremta faktais. Vienintelis išgalvotas herojus „Prahos kapinėse“ – blogio įsikūnijimas Simonas Simoninis. U. Eco meistriškai pasakoja niūrią ir avantiūristišką XIX a. istoriją, atverdamas skaitytojui dvokiančias Paryžiaus kloakas ir banditų landynes, verbuodamas veikėjus į Garibaldžio šalininkų gretas, versdamas juos šnipinėti visų pasaulio žvalgybų ir kontržvalgybų naudai, tramdyti isterikes daktaro Charcot klinikoje, gerti alų su Sigmundu Freudu ir netgi dalyvauti juodosiose mišiose.
Tačiau po nuotykinio romano priedanga autorius, vienas didžiausių Europos intelektualų, slepia milžinišką idėjų ir erudicijos užtaisą.
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.