„Skardinis būgnelis“ – vienas svarbiausių XX a. romanų.
1924 m. laisvajame Dancige gimė stebuklingas vaikas. Praėjus vos kelioms minutėms po gimimo jis ėmė suprasti suaugusiųjų žodžius. Bet sulaukęs trejų nusprendė nebeaugti, nors protu pranoko bet kurį suaugusįjį. Per savo neįtikėtiną gyvenimą Oskariukas įvykdė daug kraupių nusikaltimų bei nuostabiausių stebuklų, kosėjo bažnyčiose ir stebėjo skruzdėles, rado Vakarus ir prarado Rytus. Ir vis nesiliovė mušęs būgno. Jis niekada nieko nesigailėjo, užtat uždainavęs mokėjo sutrupinti langus ir gesinti žibintus. Suimtas, nuteistas, išteisintas, jis ir švęsdamas savo trisdešimtąjį gimtadienį tebebijojo baubo – amen.
„Skardinis būgnelis”, pradėjęs garsiąją „Dancigo trilogiją”, iki šiol pasaulio literatūroje šokiruoja ir skaitytojus, ir kritikus. Tai ne knyga apie XX amžių, o pats XX amžius – epocha, kai žmogus kilo aukščiau, nei galėjo pasvajoti, ir krito į neišmatuojamas gilumas. Kai kas šią knygą vadino Dievą niekinančia pornografija, kai kas – neprilygstamu šedevru, savo laiku ji buvo netgi uždrausta nuo Rytų bloko iki Iberijos pusiasalio. Kad ir kaip būtų, aišku viena – norint suprasti XX šimtmetį, šią knygą perskaityti būtina.
Günteris Grassas (1927–2015) – vienas didžiausių Vokietijos talentų, prozininkas, dramaturgas, poetas. 1999-aisiais už „gyvą užmiršto istorijos veido vaizdavimą” buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.
