Lietuvos medinės pilys

Lietuva – medinių pilių šalis. Medinės pilys buvo kunigaikščių rezidencijos ir pagrindinė gynybinių įtvirtinimų rūšis. Kryžiuočių ordino agresiją Viduramžių Lietuva pasitiko su medinėmis pilimis, jose gynėsi ir apgynė savo nepriklausomybę. Medinė buvo legendinė Vorutos pilis, kurioje Mindaugas atrėmė savo priešų puolimą, ir garsioji Veliuonos pilis – svarbiausias lietuvių forpostas kovoje su kryžiuočiais, – ir daugybė kitų pilių. Atlikusios savo vaidmenį medinės pilys sunyko, liko tik piliakalniai. Šiandien Lietuvoje yra apie 450 vėlyvųjų piliakalnių – daugelyje jų viduramžiais stovėjo medinės pilys. Nedaug išliko žinių apie medinių pilių išvaizdą – šiek tiek jų teikia archeologinių tyrinėjimų duomenys, šiek tiek – vėlesni medinės architektūros paminklai (pavyzdžiui, medinių bažnyčių varpinių bokštai galėjo išsaugoti pilių bokštų architektūrines tradicijas). Vertingos ir Rusijos pilių analogijos – Sibire iki šiol išliko kai kurios XVII a. medinės pilys. Istorijos šaltiniuose išliko žinių, kad jas statant dalyvavo ir lietuvių dailidės*, savo meistriškumu garsėję visoje Rytų Europoje (ne veltui lietuviškas žodis „dailidė” prigijo ir baltarusių kalboje – „dojlida”). Mūrinės pilys Lietuvoje pasirodė XIV a. Jas statė vokiečių meistrai, ir jų nebuvo daug. Mūrinėmis pilimis visų pirma stengtasi įtvirtinti valstybės branduolį. Tai pagrindiniai valstybės centrai – sostinė Vilnius, Senieji bei Naujieji Trakai – ir juos iš vakarų, pietų ir rytų supusios Kauno, Gardino, Naugarduko, Lydos, Krėvos ir Medininkų pilys. Didingiausia buvo 1409 m. baigta Trakų salos pilis, kurią Vytautas su vokiečių meistrų pagalba pastatė Galvės ežero saloje. Garsas apie ją pasklido plačiai, o Tverės kunigaikštis Borisas Aleksandrovičius XV a. viduryje nusprendė tokią pačią pilį pasistatyti pas save – ir, kaip rašoma vienuolio Fomos „Sakmėje”, „pastatė… pilį vidury ežero ir davė jai vardą Troki”**. Taigi Lietuvos pilys – ir medinės, ir mūrinės – buvo pavyzdys Rusijai, veikęs jos pilių raidą.