Leitenantas Danglaras su komisaru Adamsbergu labai skirtingai vertino tai, kas vadinama „įdomiu dalyku”. Pavyzdžiui, komisarui buvo gana įdomu nieko neveikti, o Danglarui „įdomu” kėlė mirtiną paniką. Adamsbergas pasitikėjo instinktu ir tikėjo žmonijos galia, Danglaras pasitikėjo protu ir tikėjo baltojo vyno galia.
Adamsbergas dažniausiai vaikščiodavo susikišęs rankas į kišenes. Svajingą komisaro atsainumą retai sutrikdydavo kriminalinių nusikaltimų verpetai. Jis kantriai leisdavosi nešamas tyrimo aplinkybių iki atomazgos, kurią nujausdavo. Prireikus mokėjo laukti savaites ir mėnesius, kol nusitaikydavo į tikslą, ir tai varė į neviltį Danglarą.
Juodu skirtingi, tačiau vieno tikslo vedami, nes ir per šv. Kalėdas kažkas šoka nuo tilto virš Senos, negyvėliai išplaukia į upės paviršių ir Visų Šventųjų dieną, o kasdien prie jūsų laukujų durų trūnijantis elgeta, pasirodo, siuntinėja grasinamus ar intriguojamus laiškus… Pasirodo… visi gyvenimai verti vieni kitų, baltojo vyno galia nenuginčijama, o Sena teka…
