Fiodoro Dostojevskio „Broliai Karamazovai“ – paskutinis jo romanas ir magnum opus, rašytojas mirė praėjus vos keliems mėnesiams po pirmosios publikacijos. Nors pagrįstai didžiavosi savo kūriniu, ko gero, net drąsiausioje fantazijose negalėjo numatyti, kad šis romanas taps nemaria klasika, kurią savo mėgstamiausia knyga iki šių dienų vadina ir viešai cituoja įtakingiausi pasaulio žmonės. Šimtus kartų kino juostuose ir teatro scenose atgimusių „Brolių Karamazovų“ gerbėjai spalvingi – nuo rašytojų Franzo Kafkos ir Hermanno Hessės, vadinusio Dostojevskį pranašu, Kurto Vonneguto ir Haruki Murakami, įtakingiausių XX a. protų Alberto Einsteino ir Sigmundo Freudo, iki popiežiaus Benedikto XVI-ojo ir politikės Hillary Clinton, Vladimiro Putino ir net… Josifo Stalino.
Religija ir ateizmas, idealizmas ir materializmas, protas ir dvasia, revoliucija ir taikus dvasinio tobulėjimo kelias – tai tik kelios temos, gvildenamos sudėtingoje ir intriguojančioje tėvažudystės istorijoje. Kai kas teigia, kad F. Dostojevskis „išpranašavo“ Rusijos likimą. Kurdamas Karamazovų šeimos ir su ja susijusių personažų paveikslus, autorius atspindi pagrindines epochos idėjas: permainų nuojautą, dvasinę asmenybės krizę, žmogiškųjų santykių perkainojimą. F. Dostojevskis ir mums iškelia klausimą: kas nutinka žmogui, kuris praranda tikėjimą?
