Pranašai ir karaliai

Senovės Izraelio tautos istorija mums atveria turtingiausią lobyną.
Jame gausu rūpestingos Kūrėjo meilės, stebėtino kantrumo ir malonės perlų.
Ši knyga prasideda pasakojimu apie karaliaus Saliamono valdymą ir baigiama Ezdros bei Nehemijo atsidavusio tarnavimo aprašymu, kai, izraelitams grįžus iš
Babilono tremties, buvo atstatoma Jeruzalė.
Atskleidžiama:
• kad „per amžius turtai ir garbė kėlė pavojų nusižeminimui ir dvasingumui. Sunku nešti ne tuščią taurę, bet išlaikyti pusiausvyrą nešant ją sklidiną iki kraštų“;
• kad Dievas atleidžia net juodžiausią nuodėmę;
• kad Biblijos tiesos sutaurina kasdienį gyvenimą.
Knygoje parodoma:
• kokią neįkainojamą reikšmę tautos dvasinei ir net žemiškajai gerovei turėjo pranašai, kurie pasiaukodami perduodavo nuo blogio saugantį Dievo žodį, stiprino tikėjimą, skatino gyventi dorai, gerbti Dievą, rūpintis vienas kitu bei savo kraštu ir tuo skleisti Dievo pažinimą kitoms tautoms;
• kaip svarbu, kad nė viena diena nepraeitų nepadarius kažko, kas padėtų Jo darbo pažangai žemėje.