Pasaulis Džesikai atrodo keistas, kartais net bauginantis. Vaikystėje jai patiko tik skambinti pianinu ir klaidžioti po apgriuvusius Audlendo rūmus, kuriuose augo. Čia ji užsimiršdavo, užsisklęsdavo savo pasaulyje. Ir vėliau apie išgyvenamus sunkumus niekada niekam nesipasakodavo. Visada būdavo linkusi likti viena, o ne rinktis kitų žmonių draugiją. Net po dvidešimt penkerių metų, jau išsiskyrusi, Džesika trokšta susikurti savo erdvę. Pagaliau, perkopusi ketvirtą dešimtį, palengva suvokia, kodėl yra kitokia. Supranta, kad taip pat elgiasi ir jos sūnus ir kad tai liga.
