Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis

Tvanka plūstančioje Alytaus autobusų sotyje, jau rengdamasis amžinai palikti Dzūkijos sostinę, aš kaktomuša susidūriau (spūstyje) su dviem vaikučiais vedina jaunų kaimiečių pora. Iš kalbos supratau – kaimiečiai, nes rengėsi kaip miestiečiai, dar įmantriau. Jie užkandžiavo dvokiančiame bufete. Visi valgė dešreles su pažliugusiais kopūstais, net vaikai. Ji gėrė koką. Šeimos galva – alų. Jis atšiauraus veido, kokių 27 metų. Ji stipriai suręsta, pašaukta gimdyti ir gauti į kailį: tvirtos blauzdos, bateliai gal 42 numerio. Ant jos marškinėlių buvo vienas žodis. MAZZOLLO! Vaikučių pilvukus puošė gangsteriai ir King Kongas. Užtat išverčiau akis, kai ant vyriškio T-shit perskaičiau vokišką užrašą. Jis, aišku nesuprato, kas ten parašyta, išskyrus gal du net Šiaurės Ašigalyje suvokiamus tarptautinius žodžius. Jis atsilošė, užsiversdamas butelį alaus, ir aš be vargo perskaičiau tekstą. (…) Ar jis suprantąs kas čia užrašyta? – bakstelėjau jam į krūtinę. Jis nepatenkintas nužvelgė mane: o kam? Užrašyta ir gerai. dink. Bet šėtonas sukusino mane ir aš išverčiau. PABANDŽIAU GYVENTI BE SEKSO IR ALKOHOLIO. TAI BUVO JUODŽIAUSIAS MANO GYVENIMO PUSVALANDIS!