„Literatūra. Svarbiausi tekstai“ – tai serija knygų, supažindinančių moksleivius ir visuomenę su pagrindiniais lietuvių ir pasaulio autorių kūriniais.
Romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ – tai Mažosios Lietuvos buities, papročių, tradicijų metraštis, kur šio krašto istorija parodyta per vienos giminės kartų kartas. Romane vaizduojama dviejų kultūrų (vokiškosios ir lietuviškosios), dviejų tikėjimų (pagonybės ir krikščionybės) sandūra. Pradėdama pasakojimą apie išnykusią praeitį, I. Simonaitytė skaitytoją nukelia į XVIII amžių, plačiau aprašydama vieną svarbų įvykį – 1709–1711 metų marą, nusiaubusį Mažąją Lietuvą, nusinešusį šimtus gyvybių ir nulėmusį tolesnį pagrindinių romano veikėjų Šimonių gyvenimą.
Ievos Simonaitytės (1897–1978) kūryba neatsiejama nuo Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto. Kaip šiandieninis skaitytojas negali įsivaizduoti Žemaitijos be Žemaitės, Aukštaitijos be Vaižganto, taip Klaipėdos krašto lietuvininkų tradicijos pažįstamos per I. Simonaitytės romanus „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), „Vilius Karalius“ (1938), atveriančius etnografinį Klaipėdos krašto savitumą. Už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ 1935 m. rašytojai buvo paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija.
Kurdama bajorų Šimonių istoriją, I. Simonaitytė dabartį sujungia su praeitimi. Romano veikėjų kelionė trunka du šimtmečius, parodydama, kaip garbingi bajorai Šimoniai palaipsniui tampa būrais, paminančiais bet kokias vertybes, praradusiais moralinį pagrindą. Tarytum norėdama viską užfiksuoti, rašytoja su metraštininkui būdingu atidumu romane pažymi visus Šimonių giminės gimimus ir mirtis, taip akcentuodama laiko tėkmę ir gyvenimo laikinumą, pabrėždama likimo neišvengiamybę.
