Išminties kalendorius – paskutinė Levo Tolstojaus knyga. Nors didysis devynioliktojo amžiaus rusų rašytojas išgarsėjo savo romanais Karas ir taika, Ana Karenina, jis yra nemažai studijavęs dvasinį pasaulio kultūros palikimą ir rašęs religinėmis temomis – ši jo biografijos dalis mažai kam žinoma. Penkiolika metų rinkti išminties perlai – paties L. Tolstojaus nušlifuoti, tyčia pateikti paprasta ir visiems suprantama kalba kartu su jo palinkėjimu: „Norėčiau, jog kasdien skaitydami šią knygą skaitytojai patirtų tą patį gerą, pakilų jausmą, kurį jaučiau ją sudarydamas ir tebejaučiu kasdien skaitydamas.“
Tai pirmasis lietuviškas kūrinio, kurį Levas Tolstojus laikė svarbiausiu savo indėliu žmogiškumui, vertimas. Pasirodęs trimis redakcijomis tarp 1903 ir 1910 m., plačiai skaitytas priešrevoliucinėje Rusijoje, uždraustas komunistų ir vėl neseniai atrastas Išminties kalendorius yra tarsi laiko neužpučiamas žibintas, diena po dienos nušviečiantis kelią į prasmingą gyvenimą Žemėje. Kone šimtmetį nepelnytai cenzūruota knyga verta atsidurti lentynoje kūrinių, kurie nepaliaujamai moko mus to, kas svarbiausia.
