Susanna Tamaro „Eik, kur liepia širdis“

Ši skaitomiausios italų rašytojos S. Tamaro (g. 1957) knyga – senelės laiškas dukraitei, autoįvykyje žuvusios (ar nusižudžiusios) dukters dukteriai. Moteris ją pasiėmė auginti pas save, bet jiedvi ne itin suprato viena kitą, ir mergaitė išvažiavo į Ameriką. Senelė – našlė, gyvena vieniša ir kasdien skiria laiko laiškui, kuriame atskleidžia visą spalvingą savo praeitį. Visas autorės knygas galima pavadinti dvasinių ieškojimų romanais. “…Širdis visais laikais buvo ta pati… Jauni žmonės nėra savaime egoistai, o seni savaime išmintingi. Protas nepriklauso nuo metų skaičiaus, o nuo nueito kelio… Kai prieisi daug kelių ir nežinosi, kuriuo pasukti, neskubėk ir palauk. Alsuok giliai ir patikliai tarsi ką tik gimęs kūdikis, apie nieką negalvok, tik lauk lauk ir lauk. Sėdėk ir tyloje klausykis širdies. O jai prabilus, stokis ir eik, kur ji tau liepia”