Kalbėkime patys, girdėkime kitus

“Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940-1941 metai” – tai žurnalisto, publicisto, redaktoriaus, politikos ir kultūros apžvalgininko Didmanto Valiušaičio knyga. Autorius domisi valstybės ir demokratinės visuomenės raida, tarpukario nepriklausomos Lietuvos, pokario lietuvių išeivijos visuomeniniais, politiniais, kultūriniais procesais, stebi dabartinės Lietuvos kultūros, švietimo, politikos procesus, juos komentuoja viešojoje erdvėje. „Knygoje sudėti tekstai – labai įvairūs. Visa žurnalistikos žanrų paletė. Nuo komentarų dienraščiams ir interneto portalams, analitinių straipsnių knygoms ir savaitraščiams, iki interviu periodinei spaudai, reportažų Laisvosios Europos radijui, net Žinių radijo diskusijų laidos “Žiniasklaidos anatomija” išklotinių. Tekstų jungiamoji grandis – probleminis istorijos nervas. Knygą sudaro penki skyriai ir nedidelis priedas. Pirmajame – keturi tekstai, savotiškai įvesdinantys skaitytoją į šios knygos problematikos epicentrą – tragiškuosius 1940–1941 metus, kada prasidėjo, sakytum, pramoninis Lietuvos žmonių kankinimas ir naikinimas. Antrajame skyriuje sutelkti to meto įvykių dalyvių liudijimai. Trečiajame išryškinami Juozo Brazaičio asmenybės bruožai. Ketvirtasis – diskusijų dėl J.Brazaičio pelenų perlaidojimo pasekmė. Ir penktasis – tam tikras klausimo svarstymas platesniame kontekste. Knyga užbaigiama priedu – dviem trumpais ypatingo žmogaus tekstais, turinčiais, kaip taikliai buvo įvardyta dienraščio “Draugas” publikacijoje, testamentinės prasmės. Tai chemijos mokslų daktarės Rožės Šomkaitės padėkos žodžiai tarti konferencijoje “Juozo Brazaičio mokslinė, švietėjiška, rezistencinė ir politinė veikla” Kauno miesto savivaldybės didžiojoje salėje 2012 m. gegužės 19 d. ir Kauno