Kostas Ostrauskas „Paskutinis kvartetas“

„Taip viskas susiklostė, kad jau pačioje pradžioje traukė teatras. Vos gimnazistas bėgiojau į Kauno teatrą, smaksojau „galiorkoje“ ir rijau spektaklius – dramas ir operas. Netrukus net mečiau gimnaziją, įstojau į Jaunimo teatrą, lankiau dramos studiją, veržiausi į aktorystę, tačiau tuoj pat tuo šišu persirgau ir, užuot pradėjęs eilėraščiais (sakoma, tas ne gimnazistas, kurs eilių nerašo), pats puoliau „kurti“ dramos „veikalus“. Ilgainiui, jau Vokietijoje, supratau, jog mane kur kas labiau domina ne, pavyzdžiui, Binkio „Atžalynas“, bet jo „Generalinė repeticija“, o užgriebiant platesniu mastu, „arčiau dūšios“ ne Ibsenas, bet neva šiek tiek „kvanktelėjęs“ Strindbergas. Na, o atsidūręs Amerikoje „sumodernėjau“. Taip ir atsiradau, be jokio ypatingai sąmoningo nusiteikimo, „avangardo“ kompanijoje.“ Kalbėjo dramaturgas, literatūros istorikas Kostas Ostrauskas (1926–2012).