Indijos Himalajų Kumaon kalnų papėdėje, tapusioje daugelio praeities ir dabarties Indijos didžių šventųjų gimtine ar namais, gyveno Šri Hairakhan Vale Baba. Klausiantiems, Hairakhan Baba kartais prisipažindavo, kad jis yra Šiva Mahavatar Babadži, žinomas šimtams tūkstančių pasaulyje Paramhansos Joganandos knygos „Jogo autobiografija” dėka. Mahaavataras – žmogiška Dievo, kuris negimė iš moters, apraiška.
Šri Babadži („Šri” – pagarbus kreipinys, „Baba” – sąvoka, reiškianti šventąjį ar Šv. Tėvą) pasirodė 1970 m. birželį Kailašo kalno Kumaon oloje, kuri tūkstantmečius buvo laikoma šventa, kitoje šventos Gautama Gango upės pusėje, atokiame kaimelyje pavadinimu Haidakhanas, esančiame Uttarankhand valstijos Nainital rajone. Šri Babadži neturėjo žinomų tėvų ar šeimos. Jis pasirodė kaip maždaug 17 metų jaunuolis, tačiau nuo pat pradžių pasižymėjo didele išmintimi ir dieviškomis galiomis. Vieni Haidakhano kaimo gyventojai matė Jį seno vyro su ilga, balta barzda pavidalu, kitiems Jis pasirodė kaip stuomeningas jaunuolis be jokios barzdos. Du žmonės kalbėjo su Juo vienu metu, ir vienam Jis atrodė kaip senas vyras, o kitam – jaunuolis be barzdos. Jį matė įvairiose vietose tuo pačiu metu. Jis žinojo šventuosius raštus ir galėjo juos cituoti sanskrito bei hindi kalbomis, tačiau nebuvo jokių įrodymų, kad jis būtų gavęs „išsimokslinimą”. Mėnesių mėnesius – dvejus ar trejus metus – jis beveik nieko nevalgė, tačiau turėjo neišsenkamos energijos.
1970-ųjų metų rugsėjo mėnesio pabaigoje Šri Babadži užlipo į Kailašo kalno viršūnę su nedidele vyrų grupele, įsitaisė jogo poza mažoje, senoje šventykloje, ir ten išsėdėjo keturiasdešimt penkias dienas nepakildamas iš vietos, didžiąją laiko dalį medituodamas, retkarčiais prakalbdamas, ruošdamas ir laimindamas vaisius ir daržoves, skirtus dalinti kitiems. Ten Jis pradėjo mokyti žinios, kurią atnešė į pasaulį. Spalio mėnesį Kailašo kalno viršūnėje susirinko šimtai žmonių švęsti devynių dienų trukmės Navaratari iškilmes kartu su Juo.
