Portugalų poetas ir prozininkas Fernando Pessoa (1888–1935) – mįslinga asmenybė, neprilygstamas tapatybių kūrėjas. Jis išgalvojo ir Bernardą Soarešą, kuriam patikėjo didžiojo savo sumanymo – „Nerimo knygos” – autorystę. Šis kūrinys buvo surinktas po rašytojo mirties iš jo paliktų sunkiai įskaitomų rankraščių. Pirmąkart pasirodžiusi tik1982 metais, „Nerimo knyga” tapo vienu iš pamatinių portugalų literatūros kūrinių. Ji apibūdinama kaip antiknyga, kaip literatūra anapus literatūros, kaip veikalas be rėmų ir be ribų. Joje F. Pessoos talentas iškyla visa didybe.
Bernardas Soarešas – niekuo neišsiskiriantis tarnautojas, slampinėtojas po Lisaboną. Jis sėdi prie stalo, nepriekaištingai tvarko sąskaitas ir kalba nerimasčių litanijas Nepaguodžiamųjų Guodėjai. Lisabonos ir jo sielos tikrovės susikerta, susilieja, susipina, o Soarešas stengiasi viską fiksuoti su apskaitininko skrupulingumu. Tai intymūs išpažinimai, ties bravūros ar parodijos riba balansuojantys giliaminčiai apmąstymai, grynosios poezijos proveržiai, vaikystės prisiminimai. Postmodernizmas gerokai prieš postmodernizmą. Absurdo teatras iki absurdo teatro. Čia daug kas trikdo, glumina, stulbina, baugina. Kelia nerimą. „Nerimo knyga”!
