1897 m. pirmą kartą išleistas Bramo Stokerio kūrinys iškart išsiskyrė iš to meto pasakojimų apie vampyrus. Arthuras Conanas Doyle’is rašė „jau daug metų neskaitęs nieko „demoniškesnio“, rašytoją gyrė net mama, sakydama, kad po „Frankenšteino“ nė viena kita knyga neprilygsta originalumu ir baisumu…“ Nemirtingojo, mintančio žmonių krauju ir siekiančio paversti vampyrus Žemės viešpačiais, tipažas įsišaknijo kultūrinėje sąmonėje. Drakula jau bemaž 120 metų taip pat traukia, kaip ir atstumia skaitytojus, B. Stokerio kūrinys tebeįkvepia knygas, filmus, televizijos šou, dailininkus ir vaizdo žaidimų kūrėjus. Nemirtingo grafo idėja pati tapo nemari galbūt todėl, kad tiek devynioliktajame, tiek dvidešimt pirmajame amžiuje įkūnija visuomenės baimes. Šiandien jos kitokios nei karalienės Viktorijos laikais, todėl ir vampyrų tema interpretuojama kitaip, dengiasi naujais prasminiais sluoksniais, bet vis vien įkūnija gaivališką jėgą, pavojingą seksualumą, gamtos dėsnių priešpriešą, kuri žmogų traukia ir kartu stumia bet kokia kaina nugalėti.
