Veneros plaukas

Prieinamumas: Liko 1

6,00 

Iš pažiūros nesudėtingas siužetas – keturios istorijos audžia romano meninį pasaulį: Šveicarijoje prieglobsčio siekiančių pabėgėlių istorijos, pasakojamos rusų kalbos vertėjui-vertikui; pastarojo meilės istorija Italijoje; laiškai sūnui, kuriuose atsispindi ir mitologiniai, istoriniai pasauliai, cituojami iš vertiko skaitomų knygų; ir Izabelos, dainininkės, kurios biografiją jis norėjęs parašyti, dienoraščiai.

Įdomu tai, kad visos šios istorijos, daugiau ar mažiau, turi antrą – autobiografinį – dugną. O autoriui būdingas prozos žodingumas, muzikalumas ir plastika, tirštas psichologizmas, lyginami su Ivano Bunino, Vladimiro Nabokovo stiliais, romane Veneros plaukas vešėte veši, be to, atsklinda Jameso Joyce’o Uliso ribuliai.

Tai antrasis Michailo Šiškino romanas lietuvių kalba (pirmas, „Laiškų knyga“, pasirodė 2012, „Vaga“). 2005 m. Veneros plaukas pelnė paradoksaliausios literatūrinės premijos – „Nacionalinio bestselerio“, o 2006 m. – „Didžiosios knygos“ trečiosios vietos apdovanojimus.

„Pas mus – kambarinis augalas, be žmogaus šilumos neišgyventų, o čia piktžolė. Tad štai, mirusia kalba, įvardijančia tai, kas gyva, tai Adiantum capillus veneris. Adiantų genties žolynas papartynas. Veneros plaukas. Gyvybės dievas. Palengva siūruoja vėjyje. Tartum linkčiotų, taip taip, taip ir yra: tai mano šventykla, mano žemė, mano vėjas, mano gyvenimas. Žolynų žolynas.

Augau čia iki jūsų Amžinojo miesto ir po jo augsiu. O tuos barzdotus su apsiautalais, sugalvojusius kaltą prasidėjimą, paišykite, lipdykite kiek tinkami. Aš peraugsiu kiaurai jūsų drobes, prasimušiu pro visą jūsų marmurą. Aš ant kiekvienos Forumo griuvėsių nuolaužos ir po kiekviena plyta po karkleliais. O kur manęs nematyti, ten mano vaisiadulkės. Ten, kur manęs nėra, aš buvau ir būsiu. Aš ten, kur jūs.“

Autorius

Michail Šiškin

Atsiliepimai

Atsiliepimų dar nėra.

Būkite pirmas aprašęs “Veneros plaukas”
Scroll to Top