Mėgindamas įveikti vidinę krizę, romano veikėjas iš karščio nualinto Paryžiaus vyksta į Provansą. Išsinuomojęs atsitiktinį kambarį, nuo ryto iki išnaktų jis klajoja po kalnus ir levandų laukus – be prasmės ir tikslo. Net be vardo. „Tas, kuris apsistojęs pas Anne”, stengiasi išvaikščioti savo nerimą ir tuštumos jausmą, patirti kelionę kaip gyvenimą. Eiti – tai jo namai. Jo ėjimą persmelkia nuojauta, kad viskas jau įvykę, kad „šis visas gražumas prieš pabaigą”. Ir vis dėlto veikėjas įtraukiamas į sudėtingus namo savininkės, jos dukters ir atsiskyrėlės menininkės santykius.
Nejučiomis jis ima gilintis į šių moterų pasaulius ir jas siejančias praeities paslaptis.
